285 Dunhuango urvo freskos vaizduoja du žmones, sėdinčius ant kėdžių; freskos 257 urve vaizduoja moteris, sėdinčias ant kvadratinių taburečių ir ilgų suolų sukryžiuotomis kojomis; o akmens raižiniai Longmeno grotų lotoso urve vaizduoja moteris, sėdinčias ant apvalių taburečių. Šie vaizdai ryškiai atkartoja kėdžių ir taburečių naudojimą valdininkų ir didikų namuose Šiaurės ir Pietų dinastijų laikais. Nors tuo metu sėdimoji dalis jau turėjo kėdžių ir taburečių formas, kadangi tuo metu nebuvo konkrečių kėdžių ir taburečių terminų, žmonės jas vis dar dažniausiai vadino „Hu lovomis“. Šventyklose jie dažnai buvo naudojami meditacijai, todėl vadinasi „meditacijos lova“. Po Tangų dinastijos pamažu padaugėjo kėdžių, plačiai paplito pavadinimas „kėdė“, taip atskiriant jį nuo lovų kategorijos. Todėl kalbant apie kėdžių ir kėdžių kilmę, reikia pradėti nuo Hu lovų, kurios buvo atvežtos iš Indijos Han ir Wei dinastijų laikais.
Iki Tangų dinastijos veikėjas (kėdė) turėjo ir kitą interpretaciją, reiškiančią „vežimo šoniniai turėklai“. Jos funkcija buvo teikti paramą žmonėms, važiuojantiems karietomis. Vėliau kėdes savo forma sudarė platforma, paremta keturiomis kojomis su pritvirtintais turėklais. Jų dizainą greičiausiai įkvėpė vežimo turėklai, todėl pavadinimas „kėdė“ buvo perimtas iš to. Sprendžiant iš esamų įrašų, kėdės jau buvo gana sudėtingos Tangų dinastijos laikais.
Nuo Penkių dinastijų iki Songų dinastijos aukštos sėdimos vietos tapo precedento neturinčios populiarios, o kėdžių stiliai buvo įvairūs, įskaitant kėdes su atlošais, fotelius ir apvalias{0}}atlošas kėdes. Be to, kėdžių forma, medžiagos ir funkcijos skyrėsi priklausomai nuo socialinio statuso.
Baldai nuo Penkių dinastijų iki Song dinastijos iš esmės išlaikė Tangų dinastijos stilių, tačiau aukšti baldai tapo dar labiau paplitę.
Kėdės buvo labai senovinės ir paprastos, daugelį amžių išlikusios bendru bruožu. Ankstyvosios dinastijos laikotarpiu kėdžių atlošai ir sėdynės buvo dengtos audiniu, oda arba raižytu medžiu, tačiau uždengtas plotas buvo daug mažesnis nei XXI amžiaus kėdžių; sėdynė kartais tik 25 centimetrai nuo žemės. Senovės Egipte kėdės buvo daug įmantresnės, naudojant senovinį juodmedį, dramblio kaulo raižinius ir paauksuotą medieną. Jie buvo padengti brangiomis medžiagomis, puošniais raštais, sumedžiotų gyvūnų ar nelaisvėje laikomų figūrų raižiniais. Paprastai kuo aukštesnis asmens statusas, tuo aukštesnė ir puošnesnė jo kėdė-yra garbės simbolis.
